Siaubas
Antrasis pasaulinis buvo didžiausias ir daugiausiai žalos padaręs karas istorijoje. Jame dalyvavo daugelis pasaulio šalių, karas vyko ir Bebos gimtinėje. Čia ji papasakos savo liudijimą.
Papildomai: Antrojo pasaulinio karo kontekstas
Kodėl prasidėjo karas?
1929 m. prasidėjusi Didžioji depresija daugelyje šalių tęsėsi ir ketvirtąjį dešimtmetį. Ekonominė krizė buvo pasaulinė. Tačiau Vokietijoje ji siejosi ir su pralaimėjimu Pirmajame pasauliniame kare, taigi su tautiniu pažeminimu. Tai tapo derlinga dirva Adolfo Hitlerio nacionalistiniams pasisakymams, ir jis 1933 m. atėjo į valdžią kaip Vokietijos Nacionalsocialistų partijos vadovas.
Nuo pat pradžių Hitleris ir nacių lyderiai planavo europinį karą. Jie norėjo, kad Vokietija įsigalėtų visame žemyne ir susidarytų gyvybinės erdvės imperija Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje. Vėliau Vokietija bendradarbiavo su Japonija, siekusia panašią imperiją susikurti Azijoje.
Vokietijos-SSRS (Ribbentropo-Molotovo) paktas
Nepuolimo paktą pasirašė Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas ir sovietų užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas. Jį sudarė dvi dalys. Pirmoji, pasirašyta 1939 m. rugpjūčio 19 d., buvo ekonominė sutartis. Vokietija įsipareigojo už pagamintus produktus pirkti iš sovietų žaliavas. Antroji dalis, pasirašyta 1939 m. rugpjūčio 23 d., buvo 10 metų nepuolimo paktas. Tai yra, Vokietija ir SSRS susitarė viena kitos nepulti. Slapta sutarties dalis padėjo pamatus vėlesniam Lenkijos padalijimui. Vakarinę Lenkijos dalį turėjo valdyti vokiečiai, o rytinę – sovietai. Pagal šią sutartį SSRS atiteko ir Latvijos bei Estijos teritorija. Mėnesiu vėliau, 1939 m. rugsėjį, Vokietija atidavė sovietams ir Lietuvą.
Ašis prieš Sąjungininkus (Rusija keičia šalį)
Antrajame pasauliniame kare kovojo dvi pagrindinės sąjungos: Ašies ir Sąjungininkų. Ašies valstybės buvo Vokietija, Italija ir Japonija. Sąjungininkės buvo Didžioji Britanija, JAV ir SSRS. Pastaroji prisijungė prie Sąjungininkių po to, kai Vokietija 1941 m. birželį pažeidė Ribbentropo-Molotovo nepuolimo paktą ir užpuolė SSRS.
I dalis: Nauja valstybė ir sukrečiantys įvykiai
m. Antrojo pasaulinio karo pradžia. Vokietija ir SSRS įsiveržia į Lenkiją
Šis milžiniškas konfliktas buvo sukeltas 1939 metų rugpjūčio 23 dieną. Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjunga, Sovietų Sąjunga, SSRS (pagrindinė joje buvo Rusija) pasirašė nepuolimo paktą su Vokietija. Jis užtikrino, kad Vokietija ir SSRS nepuls viena kitos, kol kartu vykdys invaziją į Lenkiją iš abiejų pusių.
1939 m. rugsėjo 1 d. vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Šios sąjungininkės Anglija ir Prancūzija po dviejų dienų paskelbė Vokietijai karą. Kad ir didvyriškai priešinosi, Lenkija krito per kelias savaites, jos vyriausybė išvyko tremtin į Prancūziją, vėliau į Angliją. Rugsėjo 17 d. sovietų kariuomenė užėmė rytinę Lenkijos dalį.
Spalio 10 d. sovietai mūsų miestą Vilną perdavė nepriklausomai Lietuvai. Už tai jie galėjo steigti savo karines bazes strateginėse Lietuvos vietose. Mūsų miestas buvo pervadintas Vilniumi ir tapo nepriklausomos Lietuvos sostine. Staiga atsidūrėme kitoje šalyje, nors mūsų miestas nepasikeitė. Tik nieko nežinojome apie naująją valstybinę kalbą ar Lietuvos istoriją. Lenkijoje gyveno šiek tiek lietuvių, bet daugelis buvo prieš juos nusistatę. Kai kas sako, kad lietuviams neleista viešai šnekėti savo kalba.
Pradžioje buvo chaosas. Neturėjome jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Gavome šiek tiek žinių iš pabėgėlių, atvykstančių į Vilną, tai yra, Vilnių. Atsiprašau, reikėjo priprasti prie naujojo miesto pavadinimo! Prasidėjus karui, iškart į Vilnių atkako apie 15 000 žydų pabėgėlių. Vyrams, ypač žydų kilmės, buvo patarta išvykti iš Varšuvos, kad nepatektų vokiečiams į nagus. Tie vyrai mums pasakojo apie pavojingas keliones per karo niokojamą Lenkiją.
Tuomet, 1939 m. spalio 31 d., praėjus mažiau nei trims dienoms, kai sovietai atidavė Vilną lietuviams, mieste pratrūko rimtos riaušės. Jos baigėsi smurtu prieš žydus. Buvo apgriautos žydų parduotuvės, sužeista daugybė žmonių. Riaušėse dalyvavo daugiausiai lenkai, tačiau iš pradžių lietuvių pajėgos beveik nemėgino stabdyti smurto. Vėliau valdžia vis dėlto įvedė tvarką.
1939 m. lapkričio 17 d. Lazario Epšteino laiškas šeimai į Vilnių. Jis rašo: „Labai nerimaujame dėl Anos ir kitų likimo. Skubiai praneškite, kaip visi jūs laikotės. Būtinai parašykite apie save, apie vaikus, Tanios šeimą ir visus kitus giminaičius bei artimuosius, kurių likimas glaudžiai susijęs su mūsų.
1939 m. lapkričio 17 d. Lazario Epšteino laiškas šeimai į Vilnių. Jis rašo: „Labai nerimaujame dėl Anos ir kitų likimo. Skubiai praneškite, kaip visi jūs laikotės. Būtinai parašykite apie save, apie vaikus, Tanios šeimą ir visus kitus giminaičius bei artimuosius, kurių likimas glaudžiai susijęs su mūsų.
Aš dabar dirbu Čikagoje, tikrai praleisiu čia visą žiemą. Palaikau ryšį su šeima, ir mes visi susirūpinę dėl artimųjų likimo. Sonia jums parašys atskirai. Kas girdėti dėl Bebos? Atsiųskite jos duomenis, kad galėtume kuo greičiau jai parūpinti dokumentus“.
Netrukus padėtis mieste stabilizavosi.
m. Winstonas Churchillis tampa Didžiosios Britanijos ministru pirmininku
Visoje Lenkijoje buvo įsigalėjęs chaosas ir tęsėsi kova, o mes grįžom prie kasdienės rutinos. Buvo keista. Visi pabėgėliai gyveno siaubingomis sąlygomis, jų gyvenimai buvo apversti aukštyn kojomis, o aš planavau kitos vasaros kelionę į Minską, į SSRS. Negalėjome nė pagalvoti, kad virš mūsų pakibs nacių grėsmė.
Tuo metu Lietuvos vyriausybė žydams garantavo lygias teises. Lietuviai leido likti lenkų valdžios įteisintoms kehiloms (žydų miestų taryboms). Tačiau jų galios buvo apribotos. Buvo draudžiama žydų ar kitų pabėgėlių iš Lenkijos politinė, verslo ar organizacinė veikla, tačiau atrodė, kad žydų ateitis įmanoma, nes pradinės žydų mokyklos Vilniaus apskrityje (tiek religinės, tiek pasaulietinės) tapo valstybinėmis. Mano mokykla, Vilniaus žydų realinė gimnazija, buvo išimtis, tačiau ir ten lenkų kalbą, literatūrą ir istoriją pakeitė lietuviškos. Mokytojai liko tie patys, bet jų dėstoma istorija gerokai pasikeitė.
Viskas vėl pasikeitė 1940 m. birželį. Sovietų pajėgos vėl okupavo Lietuvą, ir mes tapome SSRS dalimi. Vilniaus gatvėse vėl buvo gausu sovietų kareivių ir pareigūnų. Senąsias viešas ir valstybines įstaigas pakeitė naujos.
Rytų Europą palikti norintiems žydams pasaulio durys vis dar neatviros. Mano šeima manė, kad pasilikti Vilniuje neturėtų būti labai pavojinga. Stebėjome įvykius, ir neišvykti atrodė protinga.
