„Po daugiau nei ketverių metų rašau tau pirmą laišką“

Pirmas Bebos laiškas Lazariui Epšteinui, kai jis sužinojo, kad ji Švedijoje. Laiške Beba aprašo savo karo metų išgyvenimus, paskutines dienas Štuthofo koncentracijos stovykloje ir pokarį. Skaitykite visą laišką.

Brangus, brangus Lazari!

Po daugiau nei ketverių metų rašau tau pirmą laišką. Nežinau, nuo ko pradėti, nes labai sunku susikaupti. Pirmiausia noriu padėkoti už telegramą ir labai norėčiau sužinoti, iš kur gavai mano adresą. Per rabinų tarybą ar per Raudonąjį Kryžių? Ponas Olbergas man iš Stokholmo parašė apie tave ir perdavė tavo adresą. Jis labai malonus žmogus. Aš iškart atsiliepiau. Atleisk, jei mano jidiš kalba netaisyklinga. Visus ketverius metus kalbėjau daugiausiai lenkiškai ir vokiškai.

Šiek tiek apie save: kaip minėjau, sunku apsakyti, ką patyriau per tuos ketverius metus – to nepaskaitysi jokioje knygoje. Svarbiausia, kad dabar esu visiškai viena. Tai yra, absoliučiai viena. Gana. Mano potyriai buvo siaubingi. Gerokai baisesni, nei viskas, ką galėjai perskaityti spaudoje. Tiksliai viską užrašyti – to negalėčiau, nes tai sužlugdytų mano sveikatą, ir jokio popieriaus neužtektų. Užrašysiu pamažu būsimuose laiškuose. Pasakysiu tik truputį: 1941-ųjų vasarą aš patekau į Vilniaus getą kartu su visais. Iš gete buvusių 60 000 žydų liko 8000. Gete išgyvenome dvejus dvasiškai ir fiziškai siaubingus metus. Visą laiką buvo akcijos – deportacijos, kai žmones vežė į darbą, bet iš tikrųjų vežė į…

Mūsų getą likvidavo 1943-iaisiais, teisindami tai tuo, kad mes bendravome su partizanų ir komunistų organizacijomis, ir tai nebuvo toli nuo tiesos. Mažas būrelis jaunimo, tarp jų ir aš, buvo išsiųstas į Rygą, į koncentracijos stovyklą. Vyrus ištrėmė į Latviją. Mažus vaikus ir senyvus žmones likvidavo nedelsdami.

Rygoje buvau metus. Dirbau gamyklose. Sąlygos buvo pasibaisėtinos. Mus rakino kalėjime, į darbą lydėjo su ginklais. Vėliau patekau į kitus miestus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš Latvijos mane išsiuntė į stovyklą Torunėje (Lenkija), o iš Torunės į naikinimo stovyklą Vokietijoje (Štuthofą) netoli Dancigo. Tai buvo viena blogiausių stovyklų. Blogesnė už Dachau. Ten nedirbome. Kasdien buvo atrenkami žmonės į krematoriumus. Ten buvo ne tik žydai. SS ir gestapas nepaliaujamai mus mušė. Miegojome dviejuose kambariuose – 1000 žmonių. Kambarius skyrė įelektrinta viela. Valgiui mums dalino po puslitrį vandeningos sriubos per dieną. Praustis nebuvo kur. Nebuvo vandens. Visi buvome apsikrėtę utėlėmis ir ištinę nuo bado. Susirgusius nedelsiant degino. Vėliau prasidėjo šiltinės epidemija. Ji truko kelis mėnesius. Aš neužsikrėčiau šiltine, bet buvau tokia ligota, kad negalėjau pastovėti, buvau nusilpusi. Netekau daugiau nei 15 kilogramų. Paskutinės kelios savaitės buvo tokios kraupios, kad visi mes tiesiog laukėme mirties. Politinių naujienų negavome. Bet priešai ėmė pulti, ir mus kasdien bombardavo.

Tuo tarpu jie pradėjo evakuoti stovyklą. Ligoniai…

Sveikuosius įkėlė į valtis. Šešias dienas plaukėme po atviru dangumi, iš jo krito bombos. Valgyti visiškai nieko nebuvo. Gerti galėjome tik sūrų vandenį. Bet tai nebuvo blogiausia. Prie mūsų valties buvo pritvirtinta mina, ji turėjo sprogti naktį. Mes to nežinojome, bet protingi ir geri norvegai greitai suprato. Vidury nakties SS ir gestapas išsinešdino ir paliko mus vienus laukti mirties. Norvegai paėmė valtį ir nukabino miną. Po kelių valandų yrimosi atviroje jūroje pasiekėme krantą. Buvo naktis, nežinojome, kur esame. Rytą paaiškėjo, kad tai Noištatas, netoli vokiečių dvaro Liubeko. Tą pačią dieną vokiečiai dar daug šaudė, žinodami, kad tai jų paskutinis šansas. Vakare pasirodė britai… Britai mus išvadavo 1945 metų gegužės 3 dieną. Mano būklė buvo siaubinga. Britai paguldė mane į ligoninę, joje išbuvau 2,5 mėnesio. Valtyje peršalau, susirgau pleuroze (vandeniu šone) ir skrandžio liga. Gydytojas sakė, kad neišgyvensiu ilgiau nei tris dienas. Kadangi mokėjau angliškai, tai gavau visus reikalingus vaistus, maistą ir t. t. Priaugau svorio, bet vis dar buvau silpna. Dabar esu sanatorijoje Švedijoje.

Čia man labai gerai sekasi, bet esu viena…

Esu Švedijoje tik tris mėnesius. Sanatorija labai graži. Aš skaitau, mokausi spausdinti mašinėle ir anglų kalbos. Turiu ką nors veikti, kad negalvočiau, nes mintys varo iš proto.

Šiuo metu esu ligoninėje. Gydytojas sako, kad mano šonas dar nepasitaisė. Bet manau, kad greitai pasveiksiu. Aš vaikštau, deginuosi, bet į miestą eiti dar negaliu. Kitame laiške atsiųsiu tau savo nuotrauką.

Nieko nežinau apie ateities planus. Neturiu profesijos. Baigiau gimnaziją ir pusmetį studijavau mediciną Vilniaus universitete. Bet visa tai buvo prieš karą. Labai norėčiau tęsti mokslus, bet nežinau, ar tai įmanoma.

Dabar labai norėčiau sužinoti, kaip tu. Kaip tau sekasi? Laiškai oro paštu keliauja labai ilgai. Gali man siųsti laiškus mano adresu. O banko pavedimus turi siųsti ponui Olbergui į Stokholmą. Aš su juo susisieksiu.

Mano adresas:

Beba Epstein
Helsingborg, Ramlosa Brunn
Hotelet 1, Rum 6.
Sverige

Kol gausiu tavo atsakymą, mano adresas gali pasikeisti. Bet laiškus man persiųs. Laukiu išsamaus tavo laiško. Parašyk iškart! Laukiu tavo patarimo, ką man daryti, nes, deja, neturiu daugiau nieko, ko prašyti patarimų. Dabar tavo laiškas bus mano didžiausias džiaugsmas.

Galbūt gali man atsiųsti motinos giminaičio Senderio Sienickio adresą? Jis Monrealyje. Noriu jam parašyti.

Geriausi linkėjimai tavo žmonai ir Iziai!

Tavo

Beba