Motinos tėvai, istorinės žinios

Pogromai

Iki 1881 m. Rusijos imperijoje smurto prieš žydus atvejai buvo reti, nors laikyta, kad žydų elgesys reikalauja akivaizdžių valdžios inicijuojamų pokyčių, pavyzdžiui, uždrausti tradicinę žydų aprangą ar žydus privalomai šaukti į kariuomenę. Nuo 1881 m. imperijos pietvakariuose prasidėjo pogromų – masinių smurto prieš žydus išpuolių – banga. Kartais vietinės valdžios atstovai su tuo taikstėsi ir dėjosi pogromų nepastebintys. Kartais juos stabdydavo – pogromai neigiamai veikė pačių valdžios atstovų įvaizdį aukštesnės vadovybės akyse. Smurtas buvo kreipiamas į žydus ir jų turtą. Nuo 1881 iki 1921 m. apie 150 000 žydų buvo nužudyti pogromuose, iš jų beveik 100 000 –per Rusijos pilietinį karą.

Darbo apribojimai

Rytų Europoje buvo įstatymais, dažniausiai priimamais ne žydų, nustatoma, kokiais darbais gali verstis šios tautybės žmonės. Geriausiai žinomi įstatymai, draudžiantys Rytų Europos žydams turėti žemės. Dėl to jie dažniau gyveno miestuose ir miesteliuose ir dirbo miestiečiams naudingus darbus. Žydai buvo smulkūs prekybininkai, amatininkai, siuvėjai, vandens nešėjai, nešikai, vežikai ir maisto prekių pardavėjai. Taip pat galėjo dirbti žydų bendruomenei reikalingus darbus. Pavyzdžiui, būti košerinės produkcijos kepėjais ar mėsininkais.

Kelionių apribojimai

Tai buvo dar vienas apribojimas Rusijos imperijos žydams. Daugumai jų tuo metu buvo draudžiama kirsti vadinamąją sėslumo ribą. Įstatymas leido žydams gyventi tik apibrėžtoje teritorijoje. Išvykti galintys žydai – pirmosios gildijos pirkliai, turintieji akademinius laipsnius, dalis karo veteranų ir meistrai amatininkai – vis dėlto neretai susidurdavo su varginančiomis biurokratinėmis kliūtimis. Daugelis už sėslumo ribos gyvenančių žydų keliaudavo neteisėtai, nors pagauti galėjo būti išsiųsti atgal į nustatytą teritoriją surakinti antrankiais, lydimi kareivių.

Tėvo tėvai, istorinės žinios

Privatūs miestai

Kai gimė Davidas Epšteinas, Smurgainys buvo privati Radvilų giminės valda. Daugelis miestelio gyventojų buvo žydai. Šimtmetį prieš Epšteino gimimą, krašte, kur stovėjo miestelis, įvyko nemažai pokyčių. Aštuntąjį XVIII a. dešimtmetį daugiau nei pusė Abiejų Tautų Respublikos žydų gyveno šimtuose turtingiems bajorams priklausančių ir jų valdomų miestų. Nuo jų savininkų dažnai priklausė žydų teisės. Trečdalis gyveno kaimuose. Kiti – karaliaus valdomuose miesteliuose, čia krikščionių miestiečių padėtis buvo geresnė, ir jų gildijos bei Katalikų bažnyčia stengėsi žydams apriboti galimybes ten kurtis. Tačiau po 1795 m. įvykusio Lenkijos ir Lietuvos padalijimo iki XIX a. vidurio kraštą perėmė Rusija. Didžioji dalis turtingoms Abiejų Tautų Respublikos giminėms priklausančių žemių atiteko Rusijos imperijai. Tuomet Smurgainys tapo štetlu. Tai daugiausiai žydų gyvenamas miestelis, gana didelis, turintis nuolatinį dienos turgų, traukiantį prekeivius ir pirkėjus iš aplinkinių kaimų. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, miestelis tapo Lenkijos dalimi. Sienos dažnai keitėsi. Laikui bėgant žmogus, gyvendamas tame pačiame mieste, galėjo keisti pilietybę!

Sėslumo riba

Ji apibrėžė vieną iš nedaugelio Rusijos imperijos teritorijų, kur buvo leidžiama gyventi žydams. Tai buvo didžiausias imperijos žydams taikomas teisinis apribojimas, įvestas, kai Maskvos pirkliai pasiskundė savivaldybei dėl augančio žydų pirklių skaičiaus. Maskvos pirkliai melagingai apkaltino žydus, teigdami, jog šių „pagarsėjęs sukčiavimas ir melagystės“ neleidžia su jais konkuruoti.

Religinės studijos

Sinagogos – tai daugiau nei maldos namai. Ten taip pat vyksta ir religijos žinovų studijos. Jie studijuoja Talmudą – šimtmečiais rinktą rabinų išmintį apie žydų įstatymus ir legendas. Vyrams Talmudo studijos trunka visą gyvenimą.

Moterims nederėjo studijuoti šventraščių, buvo laikoma, kad joms tinka pasaulietiniai dalykai. Todėl daugelis moterų, ypač kilusių iš intelektualių šeimų, buvo įgijusios geresnį pasaulietinį išsilavinimą nei vyrai, jos dažnai mokėdavo po kelias kalbas. Tai buvo naudinga verslui. Daugelis žydžių moterų dirbo ir padėjo išlaikyti šeimą, nors vyrų padėtis buvo dominuojanti. Moterys, kurių vyrai visą laiką skirdavo religinėms studijoms (tai buvo laikoma didžia garbe), tapdavo pagrindinėmis šeimos maitintojomis.

Tėvai, istorinės žinios

Chederis

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą chederis buvo labiausiai paplitusi žydų berniukų pradinė mokykla. Visi berniukai lankė chederį. Jei šeimai tam neužtekdavo lėšų, sumokėdavo bendruomenė.

Pirmiausia maži berniukai išmokdavo žydų abėcėlės ir skaityti. Skaitydavo maldaknygę ir savaitinį Toros skyrių, versdami į jidiš kalbą (Tora – tai pirmosios penkios Mozės Biblijos knygos, Senojo Testamento dalis). Paskui skaitydavo Torą su garsaus rabino Rašio komentarais. Pabaigę visą chederį, gabūs berniukai tęsdavo mokslus ješivoje, čia studijuodavo Talmudą. Ne visi berniukai buvo vienodai išmanūs, ne visi galėjo sau leisti lankyti ješivą, tad daugelio religinis švietimas baigdavosi trylikos metų. Tada jie galėjo eiti į pasaulietines mokyklas ar išvis nutraukti mokslus.

Jehudija ir haskala

Jehudija buvo moderni žydų mokykla. Ten mergaitės mokėsi hebrajų kalbos ir kitų dalykų. Tokį švietimą joms padarė įmanomą haskala – XIX a. pabaigos žydų Apšvietos sąjūdis. Jis siekė modernizuoti žydų visuomenę. Tai, kad Malkė Epštein išėjo tokius mokslus, buvo neįprasta. Jos gimimo metais atliktas Rusijos gyventojų surašymas rodo, kad 60 proc. žydžių moterų, sulaukusių apie 30 metų, nemokėjo skaityti nei rašyti (net jidiš!), o rusiškai skaityti ir rašyti nemokėjo net 82 procentai. O Malkė buvo raštinga abiem kalbomis. Haskala Lenkijoje po nepriklausomybės kartu su privalomu švietimu atvėrė kelią į švietimą kitoms žydžių moterų kartoms.

Pirmasis pasaulinis karas

Jis vyko 1914–1918 metais. Šiame kare dalyvavo daugybė šalių, ir tai buvo beprecedentis pagal naikinimą ir žudynes konfliktas. Karą sukėlė Austrijos erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymas 1914 metais. Tai padarė serbų teroristas Gavrila Principas, vylęsis išlaisvinti kraštą iš Austrijos-Vengrijos imperijos.

Centrinis blokas (Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija ir Bulgarija) kovojo prieš Antantę (Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Rusiją, Italiją, JAV ir kitas šalis). Per karą Rusijos kariuomenėje tarnavo apie pusę milijono žydų. Daugiau nei pusė jų buvo savanoriai. Kovos tarp Rusijos ir Vokietijos su Austrija ir Vengrija vyko daugiausia sėslumo riboje ir Kongresinėje Lenkijoje (Lenkijos karalystėje). (Tuo metu Abiejų Tautų Respublika buvo padalinta ir okupuota Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijų. Kongresinė Lenkija – nominaliai savarankiška, faktiškai valdoma Rusijos konstitucinė monarchija). Tai buvo Rytų Europos žydų žemių širdis, čia gyveno daugiau nei keturi milijonai žydų. 1915 m. pavasarį ir vasarą Vokietija užgrobė Lietuvą, Latviją ir visus Rusijos imperijai priklausančius Lenkijos kraštus, taip pat Voluinės ir Baltarusijos dalis. Tai reiškė, kad Pirmojo pasaulinio karo metu apie 40 proc. Rusijos imperijos žydų pateko po Centrinio bloko valdžia. Vilnių okupavo vokiečiai. Po karo, 1918 m., Lenkija tapo nepriklausoma respublika, o nuo 1922 m. ji užėmė ir Vilnių. Karas padėjo galą Vokietijos, Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Turkijos imperijoms, sukėlė Rusijos revoliucijas, destabilizavo Europos visuomenę ir ekonomiką.

1917 m. Rusijos revoliucijos

Daug veiksnių lėmė įvykius, visiems laikams pakeitusius pasaulį. Čia reikia paminėti ir daugelį metų besitęsiančius neramumus tarp darbininkų ir valstiečių, prieš carizmą nukreiptų politinių judėjimų aktyvumą, maisto stoką, silpną ekonomiką, nepasitenkinimą korumpuota valdžia ir katastrofiškus Rusijos kariuomenės nuostolius.

1917 m. Rusija, dar kovodama Pirmajame pasauliniame kare, patyrė dvi revoliucijas. Jos sužlugdė šią imperiją.

Pirmoji revoliucija įvyko vasarį. Jos padarinys – Laikinoji vyriausybė, bet šiai kone iškart metė iššūkį radikalesnės darbininkų ir kareivių tarybos, ypač Sankt Peterburge ir Maskvoje. Taryboms vis didesnę įtaką darė Vladimiro Lenino vadovaujami bolševikai. Sutelkę pakankamai jėgų Laikinajai vyriausybei nuversti, spalio 24 d. jie pradėjo antrąją revoliuciją. Tai buvo komunistų valdymo pradžia (jis truks septynis dešimtmečius). Bolševikai netrukus visiškai įsigalėjo. Jau 1922 m. Rusija buvo pervadinta Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (Sovietų Sąjunga).

Žydai tapo tokie pat piliečiai, kaip ir visi kiti – pirmąkart nuo tol, kai buvo įleisti į Rusijos imperiją. Tačiau religinis žydų gyvenimas buvo slopinamas, o visi žydų politiniai judėjimai jau 1921 m. uždrausti. Vis dėlto dalis žydų noriai priėmė komunizmą ir ėjo aukštas pareigas komunistų partijoje. Visiškai komunizmu įtikėjo tik nedaugelis žydų. Tačiau dėl tų kelių pasiekusiųjų partijos aukštumas laikui bėgant paplito įsitikinimas, jog komunizmas – visų žydų kaltė.

Broliai ir sesuo, istorinės žinios

Sveikata

Kodėl Bebos šeimos nariai nuolat sirgo? Medicina ir sveikatos apsauga dar nebuvo tokios pažangios. Vilniuje buvo privačių gydytojų ir ligoninių. Tačiau toli gražu ne tokių, kaip dabartinės. Žmonės dažnai kreipėsi į neprofesionalius daktarus ir griebėsi „liaudiškų“ gydymo priemonių. Skyrėsi higienos įpročiai ir medicinos infrastruktūra. Nebuvo sanitarijos, žinių apie mitybą, profilaktinio gydymo, antibiotikų ar antiseptinių priemonių, skiepų. Dėl to daugybė ligų smarkiai plito visose bendruomenėse, ne tik tarp žydų. Vis dėlto žydų bendruomenė, ypač tokios organizacijos kaip OZE (besirūpinanti sveikata, higiena ir žydų vaikų priežiūra), mėgino taikyti modernesnius sveikatos priežiūros metodus.