Prisiminimai
Nepaisant visų patirtų siaubų, Beba sugebėjo JAV susikurti nuostabų gyvenimą ir šeimą.
Buvo 1946 m. rugsėjis. Aš atvykau į Niujorką ir apsigyvenau su dėde Lazariu ir jo šeima.
Jis man labai padėjo pereiti imigracijos procesą ir apsigyventi JAV.
Gyvenome Crown Heights kvartale Brukline. Man ten nelabai patiko.
Norėjau tik grįžti į Švediją.
Tačiau 1947 metais susipažinau su Li.
Kai mudu susipažinome, Elijas Li Leventalis buvo atvažiavęs į Niujorką su tėvais iš Meksiko. Jis gimė Mlavoje (Lenkija), bet šeima imigravo į Meksiką 1932 m., prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kai Elijas grįžo į Meksiko miestą, pradėjome susirašinėti.
1948 m. rugpjūčio 5 d. Lee ir aš susituokėme San Antonijuje (Teksaso valstijoje) ir kuriam laikui persikraustėme į Meksiką.
1949 m., kai Lee įstojo į Pietų Kalifornijos universiteto chemijos inžinerijos magistrantūrą, mes atkeliavome į Los Andželą.
Mūsų pirmas vaikas, dukra Merė, gimė 1955 m.
Antras vaikas, sūnus Maiklas, gimė 1958 m.
Visą gyvenimą palaikėme artimą ryšį su Lazariu ir Sonia.
Jis kasmet bent mėnesiui atvažiuodavo iš Niujorko pas mus į Kaliforniją.
Lazaris mirė 1979 m. rugsėjo 16 d., būdamas 93-ejų.
Aš baigiau bakalauro studijas Antiocho universitete 1982 metais.
Sūnaus ir mano studijų baigimo ceremonijas skyrė tik viena diena. Man nebuvo rengiama mantijos ceremonija, tad sūnus mane nustebino, apgaubdamas mantija mus abu!
Vilniuje su šeima vėl apsilankiau 2005 metais.
Mes gyvename Pacific Palisades miestelyje Kalifornijoje.
Aš esu Žydų šeimų tarnybos socialinė darbuotoja, padedu imigruoti ir įsikurti čia daugybei sovietų žydų.
Beba visą gyvenimą aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime. Ji mirė 2012 m. liepos 17 d.
Li mirė po septynių savaičių, 2012 m. rugsėjo 9 d., o jų dukra Merė – 2018 m. kovo 6 d.
Bebos autobiografija buvo nežinoma 70 metų. 2017 m. ji buvo aptikta Lietuvoje paslėptų žydų dokumentų ryšulyje ir suskaitmeninta vykdant Edwardo Blanko YIVO virtualiųjų kolekcijų projektą.
Autobiografija priklauso YIVO prieškario rinkiniams, išgelbėtiems nuo vokiečių per Antrąjį pasaulinį karą. Vėliau šie rinkiniai buvo slepiami nuo sovietų vienoje Vilniaus bažnyčių. Ši autobiografija – viena iš daugelio ten rastų dokumentų.
Bebos anūkas Nojus Leventalis parašė eilėraštį šiai parodai užbaigti:
Labiausiai mane sužavėjo ir sukrėtė rastoje senelės autobiografijoje tai, kiek ją parašiusioje mažoje mergaitėje buvo matoma mano pažinota pagyvenusi moteris. Atmintis yra paslaptinga, nuostabi ir gąsdinanti. Anot Wordswortho, vienintelis būdas uždengti spragą tarp to žmogaus, kokiu save suvokiame dabar, ir to, kas buvome praeityje – pasiekiamoje tik per atmintį – yra papasakoti sau patiems tuos du žmones skiriančio gyvenimo istoriją. Mano senelė Beba mirė, kai man buvo aštuoniolika, ir per visą mūsų laiką kartu aš nesužinojau jos istorijos. Ji visada mums sakė gimusi 1923 m. gruodžio 19 d., bet iš autobiografijos aiškėja, kad tikroji jos gimimo data buvo 1922 m. liepos 19-oji. Į gyvenimo pabaigą ji tai papasakojo šeimai, bet mes nebežinojome, kuo tikėti. Skaitydamas biografiją, sužinojau apie jos tėvo karinę tarnybą, senelio tikėjimą, vaikiškus barnius su seserimis ir broliais ir itin asmenišką dalyką – kad ji jautėsi mylima, bet nesuprasta šeimos. Daugelis šių žinių siejosi su mano pažinota moterimi, bet priminė, kaip lengva papasakoti sau patiems neteisingą istoriją ir manyti, kad jei pažįstame žmogų dabar, tai žinome, koks jis buvo visada. Kiekvienas atverstas puslapis dovanojo naują perspektyvą – tikiuosi, kad ir skaitytojai taip pasijus. Norėčiau pasikalbėti su senele: ne ta moterimi, kokia ji buvo po karo, o mergaite, kokia ji buvo karui dar neprasidėjus. Iš šių minčių gimė mano eilėraštis.
Ačiū, kad apsilankėte YIVO Bruce’o ir Francescos Cernios Slovinų vardo virtualiajame muziejuje.
Bebos Epštein virtuali paroda – naujas YIVO skaitmeninių edukacinių programų puslapis. Tikimės, kad jums ši kelionė buvo informatyvi ir reikšminga.