Lotynų Amerika – žydų imigracijos magnetas

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lotynų Amerika it magnetas traukė žydus imigrantus. Kultūros organizacijos ir privatūs filantropai, pavyzdžiui, „Alliance Israelite Universelle“ ir baronas Maurice’as de Hirschas, investavo į pampa vadinamą regioną. Tai kraštas prie Argentinos ir Brazilijos sienos. Žemė ten buvo pigi. Gyventojai skurdo, o valdžia džiaugėsi galimybe pritraukti investuotojų iš užsienio.

Argentina norėjo urbanizuoti pampą. Bet tame krašte gyveno į kaubojus panašūs žmonės, vadinami gaučais. Ne miestuose, o klajojo po visą pampą ir priešinosi bet kokiems bandymams vystyti šią žemę. Argentinoje gaučai buvo laikomi „barbarais“. Tad valdžia siekė pritraukti imigrantų iš Europos – italų, vokiečių, žydų, tikėdamasi, kad jie bus tarsi priešnuodis ir pagaliau „atneš į šalį civilizaciją“.

Tuo metu pampa buvo tokia patraukli, kad Argentinoje buvo surengtas Pasaulio sionistų kongresas. Jame svarstyta, jog tai viena iš trijų pasaulio vietų, kur gali būti sukurta būsima žydų valstybė. Kitos dvi buvo Palestina ir Uganda.

Vėliau Argentina kartu su Čile, Bolivija ir Paragvajumi tapo populiariomis vietomis kurtis išgyvenusiesiems Holokaustą. Tose pačiose valstybėse dažnai slapstėsi ir buvę naciai, po karo pabėgę iš Europos. Naudodamiesi vadinamuoju žiurkių maršrutu, jie ten apsigyvendavo, pakeitę tapatybę, kad išvengtų bausmės už nusikaltimus. Kartais ir vieni, ir kiti net gyvendavo kaimynystėje, tuose pačiuose rajonuose.

Jidiš kalbančius štetlų gyventojus iš sėslumo ribos ne mažiau traukė ir kitos Lotynų Amerikos šalys, pavyzdžiui, Brazilija. XX a. trečiąjį dešimtmetį į Pietų Rio Grandės valstiją atvyko gausybė imigrantų, jie įsikūrė Porto Alegrėje ir kitur. Mažesnių žydų bendruomenių atsirado Urugvajuje, Peru, Kolumbijoje.

Į Meksiką ir Centrinę Ameriką (Salvadorą, Gvatemalą ir Panamą) irgi keliavo skurstantys žydai – iš Rusijos, Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Jie atplaukdavo laivais, dažnai sustodavo Kuboje ir kitose Karibų baseino šalyse. Atvykdavo ir žydų iš Vokietijos bei Vengrijos.

Tuo metu, kai atkeliavo aškenaziai, ten buvo giliai įsišaknijęs dažnai nebylus antisemitizmas. 1919 m. dėl darbininkų kivirčo Buenos Airėse prasidėjo išpuoliai prieš žydus. Visą XX a. ketvirtąjį dešimtmetį valdžios atstovai, pavyzdžiui, populistas Juanas Domingas Perónas Argentinoje, skolinosi politinėms kampanijoms antižydiškus motyvus iš nacių Vokietijos. 1994 m. Žydų bendruomenės centre (AMIA) Buenos Airėse įvyko didžiulis teroristinis išpuolis. Žuvo 85 žmonės, dešimtys buvo sužeisti. Puolimą surengė Irano grupuotės.

O dar prieš šimtmečius Lotynų Amerika tapo prieglobsčiu Ispanijos žydams, bėgantiems nuo agresyvios inkvizicijos. Apie 1492 m. jie atvykdavo slapta. Inkvizicija veikė ir ispanų kolonijose, bet ne taip nuožmiai. Jos centrai buvo Meksiko mieste ir Limoje.

Po daugelio metų čia atkeliavo jidiš kalbančių imigrantų. Iš pradžių ši bendruomenė visai nepažinojo ispanų žydų. Imigrantai pamatė, jog čia gyvena iš Ispanijos išvarytų žydų palikuonys. Dviejų bendruomenių santykiai iš pradžių buvo nedraugiški, bet po dešimtmečių užsimezgė partnerystė.

Dar viena žydų imigracijos į Ameriką banga buvo Osmanų imperijos žydai. Jie atvyko iš Sirijos, Irako, Libano, Graikijos ir Balkanų tuo pačiu metu, kaip ir aškenaziai.

Ilanas Stavansas – Lewiso Sebringo vardo humanitarinių mokslų, Lotynų Amerikos ir Latino kultūros katedros profesorius Amhersto koledže, leidyklos „Restless Books“ vadovas. Viena iš jo knygų – „The Seventh Heaven: Travels through Jewish Latin America“ (Septintasis dangus: kelionės po žydiškąją Lotynų Ameriką, 2019).