Tai buvo sveikatingumo kurortas Miedzešyne (netoli Varšuvos). Ją 1926 m. įsteigė Bundas ir jo mokyklų sistema CIŠO. Bundas buvo socialistinė partija, palaikanti jidiš kultūrą ir įsitikinimą, jog žydų tautos ateitis turėtų skleistis diasporoje, plačiai pasklidusioje po visą pasaulį. Tai prieštaravo sionizmui, palaikančiam hebrajų kalbą ir žydų sugrįžimą į tautinę tėvynę Palestinoje. CIŠO buvo Lenkijoje, Bundo laikoma mokyklų sistema, ugdanti nereligingus, socialistiškai orientuotus mokinius.

Medemo sanatorija teikė sveikatingumo ir švietimo paslaugas silpnos sveikatos vaikams iš miesto darbininkų šeimų. Sanatorija turėjo vasaros stovyklą ir visus metus rūpinosi vaikais. Daugiausiai atvykdavo žydai, tačiau buvo priimami ir atvažiuodavo ir nežydų vaikų. Didžioji dalis vykstančiųjų į vasaros sveikatingumo stovyklą buvo iš Bundo šalininkų šeimų. Sanatorija ne tik teikė galimybę vaikams kvėpuoti grynu oru, bet ir skiepijo Bundo organizacijos vertybes, atsakomybę ir asmens laisvę. Sanatorijoje stovyklautojai mokėsi, ūkininkavo, lankė kūno kultūros pamokas, kūrė teatro spektaklius ir maloniai leido laiką užmiestyje. Beba dažnai sirgo, todėl vasarą važiuodavo stiprintis į Medemo sveikatingumo stovyklą. Pažiūrėkime, ką ji ten veikė.

Visas šios organizacijos pavadinimas – Valstybinė našlaičių globos draugija. 1924–1940 m. ji rūpinosi žydų vaikais ir našlaičiais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Rytų Europoje liko daugybė žydų našlaičių. CENTOS rūpinosi žydų bendruomenės vaikų švietimu, apgyvendinimu ir sveikatos apsauga. XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtąjį dešimtmetį CENTOS rengė ir dienos bei vasaros stovyklas skurstantiems vaikams, kilusiems iš vargingų Lenkijos miestų ir miestelių, pavyzdžiui, Domačevo (dabar Damačava, Baltarusija). Stovyklose vaikai daug laiko leido gryname ore: mankštinosi, plaukiojo, žaidė.

Bundas buvo žydų socialistų partija. Ji stengėsi kurti galimybes jaunesniesiems nariams. Pavyzdžiui, įsteigė vaikų organizacijas „Socialistišer kinder farband“ (SKIF, Socialistų vaikų sąjunga) ir „Cukunft“ (Ateitis). XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Bundo jaunimo organizacijos Lenkijoje jau turėjo 200 skyrių. Narių skaičius siekė 12 000. Žydų vaikai dažnai formavo politines pažiūras nepriklausomai nuo tėvų ir brolių ar seserų. Ne visi žydų vaikai domėjosi politika, bet besidomintieji galėjo rinktis iš daugybės politinių partijų ir jaunimo grupių.

Vaikai SKIF veikloje dalyvaudavo maždaug iki 15 metų, po to pereidavo į vyresniems skirtą „Cukunft“. SKIF narių („skifistų“) veikla – vasaros stovyklos ir sportas. SKIF stovyklautojai buvo mokomi būti nepriklausomi ir vertinti bendruomeninį darbą. Veikla buvo labai panaši į skautų – vaikai patys statydavosi palapines ir valgyklos virtuvę. Per visą stovyklos laiką jiems būdavo skiriamos užduotys. Pavyzdžiui, naktį saugoti stovyklą nuo galimų antisemitinių išpuolių. Be darbo komitetų, stovykloje būdavo rengiami politiniai pokalbiai ir diskusijos, Bundo istorijos pamokos, dainavimas ir skautų žygiai.

1913 m. įkurtas „Cukunft“ (Ateitis) judėjimas buvo pagrindinis Bundo judėjimas jaunimui. Nariams rengė įvairias veiklas, tarp jų vasaros stovyklas, chorus, teatro grupes. Leido dvisavaitį leidinį „Jungt veker“ (pažodžiui „Jaunimo žadintojas“). „Cukunft“ buvo skirtas jaunuoliams nuo 15 metų. Jo veikla ir tikslai buvo panašūs į SKIF. Stovyklautojai buvo mokomi savarankiškumo ir bendruomeniškumo, jie kartu statė palapines, gamino maistą, saugojo stovyklą ir panašiai.

Tiek SKIF, tiek „Cukunft“ tikslas buvo ugdyti narių socialistinę dvasią ir taip auginti naują bundistų kartą.

OZE buvo 1912 m. įsteigta organizacija, skirta žydams populiarinti sveikatą, higieną ir vaikų globą. TOZ buvo OZE atšaka Lenkijoje, įsteigta 1921 metais. Tarpukariu ji paplito visoje šalyje. Visas jos pavadinimas buvo „Žydų sveikatos apsaugos draugija“. TOZ siekė žydams piliečiams ir jų vaikams parūpinti saugumą ir gerovę. Tuo tikslu populiarino higieną, teikė tinkamą maistą kūdikiams ir vaikams, skiepijo nuo užkrečiamų ligų (nuo raupų), organizavo vasaros stovyklas. TOZ įsteigė nemažai vasaros stovyklų, jose poilsiavo apie 14 000 žydų vaikų, kurių sveikata buvo pašlijusi dėl sunkių gyvenimo sąlygų mieste ir nevisavertės mitybos. Iš viso Lenkijoje OZE atidarė 13 stovyklų, jose vienu metu galėjo apsistoti 2500 stovyklautojų. Vilniuje gyveno dr. Cemachas Šabadas, garsus gydytojas, kultūros veikėjas ir sveikatos propaguotojas. Jis TOZ stovyklą atidarė netoli Vilniaus, užmiestyje, kur daugiau gryno oro. Stovyklautojai dažnai žaidė stalo tenisą, ilsėjosi gryname ore – išskleidžiamose lovose ar hamakuose.

XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį „Jehudijos“ vasaros stovykla ortodoksų žydų vaikams veikė Dlugosiodle (Lenkija, kiek šiauriau Varšuvos). Žydai ortodoksai ne tik itin religingi, bet ir saugo tradicijas. Dalis jų – kukli apranga ir lyčių atskirtis. Nors „Jehudijos“ stovyklautojai buvo religingi, iš nuotraukų matyti, kad jų veikla buvo panaši į kitų to meto stovyklautojų. Jiems buvo rengiamos kūno kultūros ar gimnastikos pamokos, šokiai, žaidimai. Tačiau „Jehudijos“ stovyklos buvo religinės, tad berniukai stovyklavo atskirai nuo mergaičių.

Mokytojams ugdyti skirtas institutas – Vilniaus žydų (jidiš) mokytojų seminarija – veikė 1921–1931 metais. Priklausė CIŠO mokyklų sistemos Vilniaus skyriui. CIŠO buvo Žydų socialistų Bundo remiama jidiš mokyklų sistema Lenkijoje. Partija pripažino pasaulietines ir socialistines vertybes. Šios mokyklos mokiniams rengė vasaros stovyklas netoli Vilniaus – Pūčkoriuose ir Verkių regioniniame parke. Studentai ėjo į žygius, maudėsi, dirbo žemės darbus, rengė biologijos parodas.