„Beba buvo SKIF vasaros stovykloje, o dabar močiutės dačioje“

1939 m. liepos 19 d. Rivkės ir Šimono Epšteinų Vilniuje (Lenkija) rašytas laiškas Šimono broliui Lazariui Epšteinui į Niujorką. Rivkė Lazariui pasakoja, ką veikia šeimos nariai. Šimonas vadovauja netoliese esančiai „Centraler Eltern Komitet“ (CEK, Centrinis tėvų komitetas) vasaros stovyklai, į miestą parvažiuoja du kartus per savaitę – nupirkti maisto 160 stovyklos vaikų. „Kaip visuomet“ laiko rašyti jis neturi. Rivkė dėkoja Lazariui „už rūpestį“ dėl „Esinkės“ (Esės) – ji jau dvi savaitės Medemo sanatorijoje, kus jos brolis Motė buvo metais anksčiau. Esė gavo garbaus Bundo lyderio Virgilijaus Kahano vardo stipendiją vargstantiems vaikams, tad gali praleisti du mėnesius Medeme. Pati Rivkė netrukus taps viena pirmųjų stovyklautojų naujoje eksperimentinėje vasaros stovykloje moterims, rengiamoje „Jidiše arbeter frojen“ (YAF, Dirbančios žydų moterys). Šimono žmona Malkė liks namuose su „mažuoju“ Chaimu. Gerai, kad jie gyvena žalioje miesto dalyje – galės maloniai pasivaikščioti. Rivkė domisi, ar Lazario žmona Sonia girdėjo ką nors „iš vaikų“. Rivkė jiems siūlo susikrauti lagaminus ir važiuoti pas motiną į Niujorką, nes „visą laiką tik drebėti iš baimės – nieko gero“. Šimono žmona Malkė priduria dėkojanti Lazariui už norą padėti Esei. Pagaliau jai nusišypsojo sėkmė ir pavyko įgyvendinti svajonę.