Širdys ir mintys: žydų jaunimo judėjimai tarpukario Lenkijoje

Tarpukario Lenkijoje žydai nebuvo vieninga bendruomenė. Atvirkščiai – tarp jų buvo akivaizdžių politinių ir kitų skirtumų. Buvo žydų liberalių pažiūrų, buvo komunistų, buvo konservatyvesnių. Dalis Lenkijos žydų tikėjosi prisidėti prie žydų tėvynės ar valstybės kūrimo pradžios. Kiti manė, kad vietos bendruomenė turėtų susitelkti ir pasiekti visiems geresnių politinių ir ekonominių sąlygų Lenkijoje. Vieniems svarbiausia buvo puoselėti jidiš kalbą ir kultūrą, kiti ragino vartoti hebrajų kalbą. Kai kurie tikėjosi, kad laikui bėgant žydai įsilies į lenkų gyvenimą. Daugelis buvo pasiryžę išsaugoti žydų religines tradicijas ir gyvenseną, o netikintieji troško ugdyti pasaulietišką žydų kultūrą.

Dėl to susikūrė gausybė politinių partijų, jos varžėsi dėl žydų paramos. Veikė nemažai svarbių žydų politinių judėjimų. Bendroji sionistų partija buvo liberali ir ypač patraukli vidurinės klasės žydams. Ši partija pritarė idėjai kurti žydų tėvynę Palestinoje. Žydų darbininkų Bundas buvo socialistinė, priešiška sionizmui, sekuliaristų vadovaujama partija. Darbininkai sionistai nesutarė net tarpusavyje, tad egzistavo kairė ir dešinė „Poalei Cijon“ partijos. „Mizrachi“ buvo religinė sionistų partija. „Agudas Jisroel“ – nesionistų judėjimas, atsidavęs ortodoksiškam judaizmui. O į Lenkijos komunistų darbininkų partiją stojo ir žydai, ir nežydai. XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje partiją įsisteigė revizionistai. Jie buvo sionistai, tačiau tam tikrais klausimais dešinesni. Visų šių partijų tikslas buvo jaunimo širdys ir mintys. Todėl bene visos jos steigė jaunimo judėjimus – taip tikėjosi pelnyti vis platesnį visuomenės palaikymą.

Šie jaunimo judėjimai daug kuo buvo panašūs. Visi rūpinosi narių švietimu, skatino saviugdą. Dažnai steigė savo bibliotekas, vietas ar klubus narių susirinkimams. Daugelis žydų jaunimo judėjimų turėjo vasaros stovyklas, rinkosi tam tikrų rūšių ir spalvų drabužius ir propagavo kūno kultūrą bei sportą.

Tokie jaunimo judėjimai įtraukė ne tik Lenkijos žydus. Ir Vidurio Europoje buvo panašių judėjimų, susijusių su politinėmis partijomis. Jie veikė ir žydų, ir nežydų bendruomenėse.

Tarpukario Lenkijoje buvo daug ryškių žydų jaunimo judėjimų. Didžiausias – „ha-Šomer ha-Cair“, socialistinė sionistų organizacija. 1938 m. ji skelbėsi turinti daugiau nei 20 000 narių. „Jaunojo Bundo Cukunftas“ buvo susijęs su Bundu ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jau turėjo daugiau nei 12 000 narių. Su dešiniąja „Poalei Cijon“ susijęs „Fraihait“ judėjimas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje turėjo apie 7000 narių. 1930 m. tiek pat narių buvo ir Lenkijos jaunųjų komunistų lygoje. Apie pusė jų buvo žydai. Dar patraukti Lenkijos žydų jaunimą stengėsi „Ceirei Agudas Jisroel“, „Betar“, „Gordonija“, „ha-Šomer ha-Dati“, „he-Haluc“, „Štral“ ir „Bin“.

Jackas Jacobsas – politikos mokslų profesorius Johno Jay koledže ir Niujorko miesto universiteto Absolventų centre. Parašė knygas „On Socialists and the Jewish Question after Marx“ (Apie socialistus ir „žydų klausimą“ po Marxo“, 1992), „Bundist Counterculture in Interwar Poland“ (Bundistų kontrkultūra tarpukario Lenkijoje, 2009) ir „The Frankfurt School, Jewish Lives, and Antisemitism“ (Frankfurto mokykla, žydų gyvenimai ir antisemitizmas, 2015). Jis taip pat knygų „Jewish Politics in Eastern Europe: The Bund at 100“ (Žydų politika Rytų Europoje: Bundo šimtmetis, 2001) ir „Jews and Leftist Politics“ (Žydai ir kairiųjų politika, 2017) redaktorius.