Pasikeitęs gyvenimas: Pirmasis pasaulinis karas ir nauja Lenkijos žydų epocha

1795 m., po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, žydai atsidūrė trijose skirtingose imperijose: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos. Praėjus 123 metams, visas tris šias imperijas išardė Pirmasis pasaulinis karas. Žydai ir vėl tapo naujų valstybių gyventojais. Šios nepriklausomybės siekiančios šalys – Lenkija, jos kaimynės Lietuva, Ukraina ir Sovietų Rusija, ir dar kelios kitos – negalėjo sutarti nei dėl sienų, nei dėl valstybės valdymo formos.

Esamą visuomeninę santvarką sujaukė Pirmasis pasaulinis karas (1914−1918). Ištisos šeimos buvo iškeldintos, žmonės išgyveno epidemijas, smurtą ir badą. Didelė dalis karo žiaurybių buvo nukreipta prieš žydus. 1914 m. prasidėjus karui paplito antižydiška šnipų manija. Dėl to buvo masiškai iškeldinami civiliai. Ypač tai paveikė žmones, apkaltintus šnipinėjant prieš Rusiją – žydus ir Baltijos vokiečius. Iš šiaurės vakarų Rusijos buvo ištremti 200 000 žydų. 1917 m. visą kraštą apėmė bolševikų revoliucija. Tai sukėlė tarpetnines kovas ir partizanų karą. Į konfliktą įsitraukusių grupių tikslai skyrėsi, visos jos griebėsi smurto ir plėšikavimo prieš žydus. Be to, buvo rengiami žydų pogromai už tariamus nusikaltimus, pavyzdžiui, sovietų ideologijos palaikymą ar priešinimąsi lenkų arba ukrainiečių tautiniam judėjimui.

Pirmasis pasaulinis karas nesibaigė 1918 metais. Jo pasekmės tęsėsi ir trečiąjį dešimtmetį. Lenkija nesutarė dėl sienų su Vokietija, Ukraina, Lietuva ir Sovietų Rusija. Vilnius ir jo kraštas turėjo tapti Lenkijos ar Lietuvos dalimi? Vilniaus klausimas Lenkijos žydams sukėlė rimtą sunkumą. Jiems dera palaikyti lietuvių pretenzijas į pasienio teritorijas ar lenkų? Žydai sudarė trečdalį Vilniaus gyventojų. Jų pritarimas buvo svarbus tarptautinėje arenoje. Abi pusės siekė žydų paramos. Tačiau realus ar įsivaizduojamas palaikymas galėjo turėti skaudžių pasekmių. 1919 m. balandį Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė. Ten gyvenantys žydai patyrė pogromą. Daugiau nei 50 jų buvo nužudyti, apie 2000 žydų verslų ir namų apiplėšti.

Naujųjų valstybių ginčai dėl teritorijos darė daugelio Lenkijos žydų padėtį pažeidžiamą. Pasienio kraštų žydams rizika buvo didžiausia. Kuri valstybė mažesnis blogis? Naujosios demokratijos buvo ką tik gimusios valstybės. Buvo tikimybė, jog dalis jų neišliks nepriklausomos.

1919 m. Lenkija ir kitos naujosios nepriklausomos valstybės pasirašė mažumų susitarimą karą užbaigusioje taikos konferencijoje. Žydams ir kitoms tautinėms ir religinėms mažumoms buvo suteiktos juridinės ir pilietinės teisės. Jie pelnė žodžio ir susirinkimų laisvę. Žydų gyvenimas ir kultūra suklestėjo, kaip negalėjo carinėje Rusijoje. Žydai galėjo jungtis prie kairiųjų (bundistų, komunistų, sionistų-marksistų) ar dešiniųjų (ortodoksų, sionistų-revizionistų). Žydų vaikai galėjo lankyti jidišistų, hebrajistų ar ortodoksų žydų mokyklas. Taip pat jiems buvo atviros lenkų viešosios mokyklos. Lenkijos žydų spauda išgyveno aukso amžių.

Pirmojo pasaulinio karo pabaiga Lenkijos moterims atnešė teisę balsuoti ir kandidatuoti į valstybines pareigas. Sionistė Roza Melcer vieną kadenciją (1922−1927) tarnavo savo šaliai ir bendruomenei Lenkijos parlamente. Rochla Stein dirbo Varšuvos miesto taryboje. Tačiau moterys negalėjo balsuoti kehilose – žydų savivaldos bendruomeninėse įstaigose. Nors Lenkijos demokratija buvo nerami, ji suteikė žydų moterims daugiau laisvės, nei dalis laiko išbandytų žydų institucijų.

Jolanta Mickutė – „Dingusio Štetlo“ muziejaus Šeduvoje vyriausioji tyrėja ir scenaristė. Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos fakulteto docentė, Jeilio, Brandeiso, Friedricho Schillerio, Hebrajų ir Vilniaus universitetų tyrėja ir dėstytoja.