Įvairios žydų patirtys per Holokaustą

Žodžiai miestas, miestelis, kaimas, vienkiemis, getas, stovykla, miškas, palėpė, rūsys, kanalizacija, spinta, persirengimas ir partizanas susiję su žydų strategijomis mėginant išgyventi nacių Vokietijos užkariautoje Europoje.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Europoje gyveno apie 9,5 mln. žydų. Per Holokaustą naciai vokiečiai ir jų talkininkai išnaikino apie šešis milijonus – du trečdalius Europos žydijos. Žydų padėtis buvo labai skirtinga, žinios apie gresiančius pavojus ribotos, bet šie žmonės turėjo priimti sprendimus, galinčius lemti išgyvenimą ar žūtį. Buvo ypač pavojingų vietovių ir laikotarpių.

Naciai žydus laikė pavojinga rase, jų įsitikinimu, žydus reikėjo izoliuoti tarsi pasiutusius gyvūnus ir žudyti lyg piktybines bakterijas. Naciai įsteigė daugiau nei 1100 getų ir priverstinai perkėlė į juos žydus iš įvairiausių kraštų. Pasitaikė ir uždarytų ar užmūrytų getų. Kiti buvo „atviri“, tai yra, neaptverti sienomis, tačiau ginkluoti sargybiniai buvo pasiruošę žudyti išeiti norinčius žydus. Daugiau nei 500 000 žydų žuvo getuose nuo bado, vaistų stokos ir alinančio priverstinio darbo. Dalis getų išliko po kelerius metus, kiti tik kelias savaites ar mėnesius.

Ruošdamiesi įsiveržti į Sovietų Sąjungą 1941 m. birželį, vokiečiai nusprendė nužudyti visus žydus, tarp jų moteris, vaikus, senyvus ir neįgalius žmones.

Į SSRS įžygiavo mobilieji vokiečių žudikų padaliniai, vadinamieji Einsatzgruppen, ir sušaudė daugiau nei 1,5 milijono beginklių žydų civilių. Šie padaliniai išbandė ir mobiliuosius dujų sunkvežimius, žudančius išmetamomis dujomis.

Tūkstančiai Lenkijos žydų pabėgo į Rytus, į sovietų okupuotus kraštus. Tačiau sovietai jais nepasitikėjo. Komunistų valdžia išsiuntė daugybę Lenkijos žydų į darbo stovyklas Sibire ar Vidurinėje Azijoje. Kiti žydai susibūrė Vilniuje ir bandė gauti brangias vizas į Japoniją ir į Kinijos Šanchajų, kur tarptautinį getą valdė miestą okupavę japonai. Apie 20 000 žydų, daugiausiai iš Vokietijos ir Lenkijos, sunkiomis sąlygomis išgyveno Šanchajuje. Tačiau dėl ribojančių imigraciją įstatymų ir karo dauguma žydų išvykti iš Europos negalėjo. Jau 1941 m. rudenį nacių vadai apsisprendė rinktis veiksmingesnį būdą masiniam žydų naikinimui. Jie įsteigė pirmą iš būsimų šešių mirties stovyklų. Jose buvo dujų kameros. Netrukus jos nužudys daugiau nei tris milijonus žydų. Dešimtys tūkstančių žydų patyrė išnaudojimą, smurtą ir mirtiną badą koncentracijos ir priverstinio darbo stovyklose – naciai buvo sukūrę platų jų tinklą. Dar šimtus tūkstančių nužudė su naciais bendradarbiaujantys vietiniai. Tokių nuožmių žudikų daugiausiai buvo Baltijos šalyse, kai kuriose užkariautose Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos dalyse, taip pat tarp nacių sąjungininkų Rumunijoje ir Vengrijoje.

Tačiau daugiau nei trims milijonams Europos žydų pavyko išgyventi Holokaustą. Tūkstančiai jų slėpėsi miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Ten jų išgyvenimas priklausė nuo to, ar pavyks nuslėpti savo tapatybę, rasti išteklių išsimaitinti ir nežydų, pasiruošusių jiems padėti, rizikuojant pačių gyvybėmis. Itin garsi gelbėtojų organizacija buvo Varšuvos lenkų pogrindžio grupė „Żegota“, ji padėjo tūkstančiams žydų.

Norėdami deportuoti žydus į Aušvicą ir kitas mirties stovyklas, vokiečiai iššukavo Europą. Dažnai sugaudavo pasislėpusius žydus, kai vietiniai skundikai arba šantažuotojai mėgindavo iš jų išsireikalauti pinigų ar brangenybių. Pavyzdžiui, Anai Frank ir jos šeimai pavyko slapstytis palėpėje daugiau nei dvejus metus, kol vokiečiai juos suėmė ir deportavo į Aušvicą. Kalningoje pietų vidurio Prancūzijoje keli tūkstančiai ūkininkų Šambono-sur-Linjono kaime ir jo apylinkėse, daugiausia protestantų bendromis jėgomis paslėpė daugiau nei 3000 žydų.

Karui pasibaigus atėjo išvadavimas. Išgyvenusieji žydai buvo išsibarstę po daugelį skirtingų vietų, tarp jų buvusiose koncentracijos stovyklose ir slėptuvėse kalnuose, miškuose ir pelkėse. Daugelis išgyvenusiųjų skubėjo palikti Europą ir bandė vėl susigrąžinti palaužtus gyvenimus naujuose namuose JAV, Izraelyje, Kanadoje, Australijoje ir Britanijoje.

Prof. Robert Moses Shapiro, Judaic Studies Department, Brooklyn College of the City University of New York.