Ar išgyvenusiųjų Holokaustą laukė Amerikoje?

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1953 m. į JAV pavyko imigruoti daugiau nei 135 000 Holokaustą išgyvenusių žydų. Tačiau už tai teko pakovoti.

Praėjus pusantrų metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Europoje buvo daugiau nei milijonas pabėgėlių perkeltų asmenų (DP) stovyklose ir kituose panašiuose centruose. Jie buvo įsteigti Vokietijoje, Austrijoje ir Italijoje ir vadovaujami Sąjungininkų.

Iš 200 000 išgyvenusių Holokaustą žydų pabėgėlių daugelis, bet ne visi, siekė emigruoti į Palestiną. Didžioji dalis nenorinčiųjų į Palestiną nesutiko grįžti į gimtąsias šalis. JAV imigracijos kvotos buvo ribojamos, tad tik nedaugelis atitiko reikalavimus JAV vizai gauti. Be to, žydų organizacijų nuomone, JAV imigracijos įstatymai ypač diskriminavo žydus. JAV visuomenė nenorėjo, kad būtų atvertos durys pabėgėliams. Apklausos rodė, kad daug amerikiečių yra antisemitai.

Žydų asociacijos ir kitos organizacijos, pavyzdžiui, absoliučiai neideologizuotas Piliečių komitetas dėl perkeltų asmenų (CCDP) kartu ėmėsi darbo, kad liberalizuotų imigracijos įstatymus. Jie ragino Kongreso narius, pradėjo viešųjų ryšių kampaniją, skirtą sukelti užuojautą žydams pabėgėliams. Mėgino skleisti Amerikos kaip prieglobsčio šalies viziją, siedami jos istoriją su laivu „Mayflower“, 1620 m. atplukdžiusiu iš Anglijos piligrimus. Amerikos žydų bendruomenė kovai su antisemitizmu pasitelkė radijo laidas ir žinias. Spauda pabrėžė Amerikos žydų patriotiškumą, džiaugėsi greita naujai imigravusių žydų „amerikanizacija“.

1948 m. birželį šios pastangos iš dalies pasiteisino. Atstovų rūmai ir Senatas patvirtino Įstatymą dėl perkeltųjų asmenų, pagal jį į JAV per dvejus metus turėjo būti įleisti 200 000 pabėgėlių. Tačiau pagal įstatymą pabėgėliai turėjo būti atvykę į JAV zonas Europoje iki 1945 m. gruodžio 22 dienos. Žydų organizacijų teigimu, tai buvo žydų pabėgėlių diskriminacija, mat daugelis jų JAV zonas pasiekė tik 1946–1947 metais.

Prezidentas Trumanas nenoriai pasirašė Įstatymą dėl perkeltųjų asmenų, bet išleido ir viešą pasisakymą, jame palaikė žydų organizacijų poziciją. 1950 m. imigracijos šalininkai pelnė svaresnę pergalę. Buvo priimta įstatymo pataisa: pratęstas metams jo galiojimas ir pakeista galutinė atvykimo į JAV zonas data – įvardinta 1949 m. sausio 1 diena. Deja, daugeliui žydų pabėgėlių šis įstatymas nebegalėjo padėti – didžioji dalis jų jau buvo išvykę iš DP stovyklų į Izraelį ar kitas šalis.

Ir 1948 m., ir 1950 m. įstatymai rodė, kad JAV imigracijos politika keičiasi. Tai buvo skubos tvarka leidžiamų įstatymų dėl pabėgėlių precedentas. Būsimiesiems pabėgėliams iš Vengrijos, Kubos ir Vietnamo dabar buvo didesnė galimybė gauti prieglobstį JAV. Tačiau abu įstatymai išlaikė 1924 m. Imigracijos įstatymu nustatytas kilmės kvotas, ribojančias tam tikrų etninių grupių imigraciją – tuo metu tai buvo žydai, azijiečiai, italai ir kiti, nelaikyti Vakarų Europos piliečiais.

Roberta Newman 2013–2019 m. dirbo YIVO Skaitmeninių iniciatyvų direktore. 1988–1992 m. ji buvo atsakinga už YIVO filmų ir nuotraukų rinkinius. Dirbo spausdintos ir virtualios YIVO Rytų Europos žydų enciklopedijos (The YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe) įvairių leidimų iliustracijų redaktore, archyvinių tyrimų direktore. Kartu su Alice Nakhimovsky ji paruošė leidinį „Dear Mendl, Dear Reyzl: Yiddish Letter Manuals from Russia and America“ (Mielas Mendle, miela Reizla: laiškų jidiš kalba rašymo vadovai iš Rusijos ir Amerikos, Indiana University Press, 2014). Jos straipsnis „Uždelsti piligrimai: Jungtinės tarnybos radijo laidos naujiesiems amerikiečiams 1947–1948 m. (Delayed Pilgrims: The Radio Programs of the United Service for New Americans, 1947-1948) paskelbtas konferencijos „Niujorko ir Amerikos žydų patirtys“ (New York and American Jewish Experience, 2009) medžagos rinkinyje.