Daugiakalbė žydų Rytų Europa

Daug šimtmečių Rytų Europos žydai aškenaziai kasdieniame gyvenime kalbėjo jidiš, o meldėsi ir šventraščius studijavo hebrajiškai. Daugelis gebėjo ir bendrauti su valstiečiais jų vietinėmis kalbomis. Dalis mokėjo ir bajorų ar valstybės institucijų vartojamas kalbas. Tačiau jau XIX a. viduryje nedidelė dalis progresyviais save laikančių žydų jidiš kalbą ėmė laikyti atsilikusia ir ribota. Jie buvo linkę jos atsisakyti, o pasirinkti pagrindinę juos supančios visuomenės kalbą. XX a. pradžioje pagrindine vietos kalba jau kalbėjo vis daugiau žydų, tarp jų ir valstybinių mokyklų abiturientai. Juos buvo galima išgirsti kalbant rusiškai namuose ir už jų ribų Vilniuje ar Odesoje. Varšuvoje ar Krokuvoje jie kalbėjo lenkiškai. Vis dėlto daugumos Rusijos ir Austrijos-Vengrijos žydų gimtoji ir pagrindinė kalba išliko jidiš.

Atsirado įvairių žydų nacionalizmo ir socializmo formų, tad imta vis smarkiau ginčytis, kokia kalba žydų gyvenimui tinkamiausia. Šie nesutarimai itin įsiplieskė po Pirmojo pasaulinio karo. Tuomet ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lenkijoje gyveno didžiausia Europoje žydų bendruomenė. Tarpukariu privačių pradinių ir vidurinių mokyklų tinklus išlaikė pačių įvairiausių ideologijų žydų politinės partijos. Tose mokyklose buvo dėstoma jidiš, hebrajų ar lenkų kalbomis, kartais ir net keliomis iš jų. Pagal įstatymus žydų mokyklose turėjo būti lenkiškai dėstoma lenkų kalba, literatūra, istorija ir geografija. Valstybės parama mokykloms buvo labai menka, tad tekdavo kliautis kukliomis neturtingų, bet partijos tikslui atsidavusių tėvų įmokomis. Be to, mokyklos buvo priklausomos nuo politinių partijų paramos ir užsienio žydų aukojamų lėšų.

CIŠO buvo vienas didesnių mokyklų tinklų. Remiamas daugiausiai socialistų Bundo, šis tinklas ragino kurti jidiš kultūra grindžiamą ateitį žydams diasporoje – už Izraelio žemės ribų. Populiaresnis sionistų „Tarbut“ tinklas siūlė kasdien kalbėti hebrajiškai ir skatino moksleivius kraustytis į Palestiną. Abiejuose tinkluose berniukai ir mergaitės buvo lavinami pasaulietiškai modernizuota žydų kalba. Buvo dėstomi gamtos mokslai ir matematika, literatūra ir menai, kūno kultūra ir profesijų pagrindai. Kitokia buvo „Chojrev“ mokyklų berniukams ir „Beis Jankev“ mokyklų mergaitėms tinklų pozicija. Šias mokyklas rėmė ortodoksiška „Agudas Isroel“ partija, jose buvo telkiamasi ties religijos studijomis. Tiek jidišizmą, tiek hebrajizmą šio tinklo atstovai atmetė kaip neatitinkančius priimtinų religinių nuostatų. Jie siekė palaikyti tradicinį kalbų santykį žydų visuomenėje.

Daugiausia moksleivių stojo į jidišistų ir hebrajistų mokyklas štetluose ir miestuose kaip Vilnius –esančiuose daugiataučiuose rytų Lenkijos pakraščiuose, kur lenkų kalba buvo mažiausiai paplitusi tarp žydų. Pasaulietinės žydų mokyklos, ypač jidišistinės, dažnai valdžios būdavo nemėgiamos – dėl politinio kairumo, ir jų atestatai retai buvo pripažįstami stojant į valstybines aukštąsias mokyklas. Ortodoksų mokyklos tiek valdžiai, tiek ir religingiems tėvams buvo priimtinesnės, tad jas lankė daugiau mokinių. Ortodoksų mokyklos buvo populiariausios ten, kur istoriškai dominavo lenkų kultūra ir buvo paplitęs chasidų gyvenimo būdas – pavyzdžiui, Varšuvoje centrinėje Lenkijoje, Krokuvoje Galicijoje. Kartais tokiose mokyklose lenkų kalba buvo dėstomi religiniai dalykai moksleiviams (dažniau mergaitėms), silpnai mokantiems jidiš. Tačiau dauguma žydų vaikų lankė nemokamas valstybines pradines mokyklas. Vadinasi, dauguma žydų moksleivių pramokdavo lenkų kalbos ir kultūros.

Kalmanas Weiseris – Silber šeimos vardo šiuolaikinės judaikos katedros profesorius Jorko universitete. Knygos „Jewish People, Yiddish Nation: Noah Prylucki and the Folkists in Poland“ (Žydų tauta, jidiš nacija: Nojus Priluckis ir folkistai Lenkijoje, University of Toronto Press, 2011) autorius. Dalyvavo redaguojant naująjį Solomono Birnbaumo knygos („Jidiš: apžvalga ir gramatika“, University of Toronto, 2015) leidimą ir knygą „Key Concepts in the Study of Antisemitism“ (Esminės antisemitizmo studijų sąvokos, Palgrave, 2020)