Didžių pokyčių metas
Nuo XIX a. iki XX a. pradžios Rytų Europos žydai patyrė visaapimančių socialinių, politinių ir ekonominių pokyčių. Kiekviena jų karta gimdavo visiškai kitokiame nei tėvų ar senelių pasaulyje. Nauja galimybė keliauti geležinkeliu ir garlaiviu, pramonės plėtra ir nuo kaimo bajorų priklausančių verslų nykimas paskatino plačią žydų migraciją į miestus. Tuo pačiu metu atsirado spauda jidiš ir hebrajų kalbomis. Tai plėtė Rytų Europos žydų mąstyseną. Palyginti greita urbanizacija ir sparčiai didėjantis raštingumas padėjo žydams kurti naujus politinius judėjimus su itin reikšmingomis subkultūromis ir ideologijomis.
Devyniolikto šimtmečio pradžioje žymiausi nauji judėjimai buvo chasidizmas ir Haskala. Tačiau iki amžiaus pabaigos žydai susidūrė su labiau politizuota antisemitizmo forma ir smarkių smurto apraiškų, vadinamų pogromais, bangomis Ukrainos teritorijoje. Iškilo nauji žydų politiniai judėjimai, siūlantys naujus sprendimus.
Sionistai teigė, kad antisemitizmo atsikratyti galima tik įkūrus nepriklausomą žydų valstybę, geriausiai Izraelio žemėje. Socialistai ragino žydų darbininkų mases jungtis prie kitų tautybių darbininkų ir bandyti nuversti priespaudos režimus. Garsiausia šią idėją remianti grupė buvo Bundu vadinama jidišistų partija. Tai buvo pasaulietinė organizacija, nepaklūstanti religijos taisyklėms. Diasporos nacionalistai pasisakė už vietinę žydų savivaldą, palaikomą Rytų Europos vyriausybių. Dievobaimingesni ir labiau tradicijas branginantys žydai dažnai buvo už „ortodoksiją“, kur atsidavimui Toros studijoms ir religijai skatinti buvo taikomi šiuolaikiniai politiniai instrumentai.
Nepriklausomoje Lenkijoje (1918–1939) šios skirtingos politinės grupės žydų terpėje formavo gyvybingą ir pastebimą būvį. Kiekviena turėjo savo susibūrimų vietas, laikraščius, jaunimo būrelius, demonstracijas, politines kampanijas ir švietimo sistemą. Tokios daugybės ryškių subkultūrų susidūrimas lėmė tai, kad žydų jaunimas buvo ideologiškai aktyvus, bet nevieningas.
Vilnius 1897 m. tapo Bundo gimtine, be to, ten buvo pirmieji Žydų mokslinio instituto YIVO namai. Šiame mieste buvo stiprios jidišistų ir bundistų mokyklos, remiamos Centrale Idiše Šul Organizacije (CIŠO, Centrinės jidiš mokyklų organizacijos). Didžiausio klestėjimo metu CIŠO mokyklų sistemą sudarė 219 įstaigos, jose mokėsi 24 000 moksleivių. Jos šalininkai laikė jidiš kalbą ir literatūrą geriausiomis priemonėmis prieš asimiliaciją ir skatino abiturientus tapti oriais, profesionaliais darbininkais Lenkijoje.
Dėl socialistinės orientacijos CIŠO moksleivių staiga sumažėjo. Valdžios atstovai dažnai jos sistemą painiojo su komunizmu, tad mėgino slopinti. Tačiau pačiame Vilniuje CIŠO išsaugojo didelę įtaką. Jai priklausė pradinė ir vidurinė mokyklos, mokytojų seminarija, joje dėstė ir Maksas Vainraichas – didžiausias jidiš filologijos autoritetas. CIŠO siekė sukurti naują, pasaulietinę žydų gyvenimo modelį, ir pagal socializmo gaires labiausiai įgyvendintas jis buvo Vilniuje. Tačiau ir ten šios sistemos ir miesto sionistų ir ortodoksų mokyklų sistemų santykiai visada liko įtempti.
Dr. Glenn Dynner – Saros Lawrence koledžo Religijos katedros vadovas, 2019–2020 m. Guggenheim stipendijos laureatas. Knygų „Men of Silk’: The Hasidic Conquest of Polish Jewish Society“ (Šilko žmonės: kaip chasidai užkariavo Lenkijos žydų visuomenę, Oxford University Press, 2006), ir „Yankel’s Tavern: Jews, Liquor & Life in the Kingdom of Poland“ (Jankelio užeiga: žydai, alkoholis ir gyvenimas Lenkijos karalystėje, Oxford University Press, 2014) autorius. Fulbright ir NEH Pažengusiųjų studijų programų dalyvis, Prinstono universiteto Pažengusiųjų studijų instituto tyrėjas ir Jeilio universiteto pažengusiųjų studijų tyrėjas. Šiuo metu rašo monografiją „Godfearers: Hasidism in Interwar & Nazi-occupied Poland“ (Dievobaimingieji: chasidizmas Lenkijoje tarpukariu ir nacių okupacijos metais)
