„Jei būtų laivas, kuriame tilptų 3 milijonai žmonių, 3 milijonai Lenkijos žydų į jį įliptų ir pabėgtų į Ameriką“

Tarpukario Lenkijoje žydų jaunimo laukė nyki ateitis – dėl lėtos ekonomikos ir augančio antisemitizmo. Vienas galimų sprendimų buvo sekti ankstesnių Rytų Europos žydų kartų pavyzdžiu – emigruoti. Nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio iki 1914 m. iš Rusijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų bei Rumunijos išvyko apie 2 500 000 žydų. Maždaug du milijonai kirto vandenyną ir atkeliavo į JAV. Per Pirmąjį pasaulinį karą keliauti buvo sudėtinga, tad tuo metu imigrantų sumažėjo. Tačiau po karo jų skaičius vėl pasiekė prieškarinį. Tai rodo, kad daugelis Lenkijos ir kitų šalių žydų tikėjosi nusistovėjusiais migracijos keliais patekti į JAV. Pasak vienos Žydų prieglobsčio ir imigracijos pagalbos draugijos (HIAS) kiek perdėtos ataskaitos, „jei būtų laivas, kuriame tilptų 3 milijonai žmonių, 3 milijonai Lenkijos žydų į jį įliptų ir pabėgtų į Ameriką“.

Tarpukariu iš Lenkijos į kitas šalis išvyko 400 000 žydų. Tačiau šį kelią sunkino daugelyje valstybių vis griežtesni imigracijos įstatymai. Daugelis amerikiečių nebenorėjo žydų iš Lenkijos. 1916 m. vienas garsus rašytojas jau skundėsi, kad tikrus amerikiečius „Lenkijos žydų urmai paprasčiausiai išstumia iš Niujorko gatvių“. Tokios nuotaikos paskatino JAV pirmą kartą apriboti galinčiųjų įvažiuoti į šalį skaičių. 1921 m. įstatymu nustatytos kasmetės kvotos kiekvienai kilmės šaliai. Šis įstatymas diskriminavo Rytų ir Pietų Europos regionus – iš ten atvykdavo daugiausiai migrantų. 1924 m. įstatymas buvo dar griežtesnis – išeivių iš Azijos imigracija buvo apskritai uždrausta. Kai kuriems vis dėlto pavyko atvažiuoti. Dalis pateko pagal kvotas, be to, kai kuriems asmenims apribojimai nebuvo taikomi. Kai kurie nelegaliai įvažiavo per Kanadą, Kubą ar Meksiką. Tačiau apskritai minėti įstatymai pasiteisino – žydų imigracija smarkiai sumažėjo. JAV nebebuvo akivaizdus kelionės tikslas.

Galbūt Lenkijos žydai galėjo važiuoti kur nors kitur? Alternatyva buvo Palestina. Sionistų judėjimas ją propagavo tiek ideologine, tiek praktine prasme. Jaunimą ypač traukė galimybė atkurti žydų valstybę ir kartu savo gyvenimą. Užsivėrus vartams į Ameriką, atitinkamai padaugėjo Lenkijos žydų migrantų į Palestiną. Deja, ir ten kelias netrukus buvo bene užkirstas. Jau XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Palestiną valdantys britai griežtai apribojo imigraciją. Pamažu ir kitos alternatyvos, kaip antai Argentina, Kanada, Brazilija, Australija ir PAR, pradėjo kurti kliūtis imigracijai. Kartais tos kliūtys buvo atvirai nukreiptos prieš žydus. Šiaip ar taip, pasaulį parklupdžiusi krizė sumenkino ekonomines perspektyvas daugelyje šalių. Jauni Lenkijos žydai pateko į padėtį be išeities.

Danielis Soyeris – istorijos ir žydų studijų profesorius Fordhamo universitete. Jis parašė (kartu su Annie Polland) knygą „The Emerging Metropolis: New York Jews in the Age of Immigration, 1840–1920“ (Besiformuojanti metropolija: Niujorko žydai imigracijos amžiuje, 1840–1920, NYU Press, 2012), antrąjį Valstybinę žydų literatūros premiją pelniusios knygos „City of Promises: A History of the Jews of New York“ (Pažadų miestas: Niujorko žydų istorija) tomą, (su Jocelyn Cohen) „My Future Is in America: Autobiographies of East European Jewish Immigrants“ (Mano ateitis Amerikoje: žydų imigrantų iš Rytų Europos autobiografijos, NYU Press, 2006) – iš jidiš verstų autobiografijų iš YIVO archyvų antologiją. Jis yra vienas iš žurnalo „American Jewish History“ (Amerikos žydų istorija) redaktorių.