„Pažadu dėti visas pastangas, ir tam man pakaks lėšų“.

Šiame laiške Bebai Lazaris Epšteinas pristato detales ir kliūtis, kilusias dėl Bebos prašymo suteikti leidimą nuolatiniam gyvenimui JAV. Skaitykite visą laišką.

Miela Beba,

Tavo gruodžio 2 d. laišką gavau šiandien ir perdaviau Reizlai tavo įdėtą priedą. Tavo kvietimas į 19-ąją atvyko, didelė garbė. Mes neabejotinai švęsime su tavimi 19-ąją. Jei turėtumei televizorių, būtumei tuo tikra. Pasirūpinsime, kad ir Reizla būtų su mumis. O jei pavyktų padaryti, kad kartu būtų ir tavo mokytoja Regina, būtų nuostabu. Pakelsime taurę už tavo, tavo draugų ir Olbergų šeimos sveikatą.

Vakar išsiunčiau tau dar vieną dr. Koheno paraiškos kopiją. Noriu atkreipti dėmesį: prašyme parašei vykstanti pas mane. Rašyk, kad „palaikymo paraiška“ yra tavo antros eilės pusbrolio. Mano paraiška, ją išsiųsiu antradienį, patvirtins tavo teiginį, kad važiuoji pas mane, nors gyvensi pas dr. Koheną, jo namuose daugiau nei pakankamai vietos. (Šiais laikais tai irgi svarbu.) Paminėjai, kad Vilnius yra Lietuvoje. Dr. Kohenas rašo gimęs Vilniuje, Rusijoje. O aš iš Vilniaus Lenkijoje. Patikslink: Kohenas jau čia gyvena 30 metų, tais laikais Vilnius buvo Rusijos, todėl ir jo imigracijos popieriuose taip įrašyta. Kai aš atvykau į Ameriką, Vilnius dar buvo Lenkijos. O dabar mes nežinome, kur Vilnius yra. Laiško adrese nurodyta: Lietuva, Sovietų Sąjunga. Tegul konsulas pagal JAV nuostatas pats sprendžia, kur yra Vilnius.

Savo laiške konsului pabrėžiau, kad mano pareiškimas yra priedas prie dr. Koheno, ir kad jų nereikia svarstyti atskirai, kitaip gali susidaryti įspūdis, jog neturtingas vyras, neturintis banko sąskaitos ar draudimo poliso, finansiškai nepajėgus, prisiima už tave atsakomybę. Pažadu, dėsiu visas pastangas, ir tam man pakaks lėšų. Jau turi 3 dr. Koheno paraiškos kopijas. Antradienį viename voke išsiųsiu dvi savo paraiškos kopijas. Trečiadienį – dar vieną savo paraiškos kopiją. Tikiuosi, to pakaks. Nedelsdama parašyk, kai žinosi savo laivą, ir telegrafu pranešk gavusi į rankas vizą. Pranešk, kiek tau reikės išlaidoms. Dabar esi stovykloje, tad kol kas nesiunčiu daugiau pinigų, nes, manau, turi pakankamai. Bet kai tik prireiks daugiau, pasakyk.

Perskaičiau tavo patarimus Reizlai. Tu teisi, ji dirba per sunkiai, bet toks yra Niujorkas. Toks šio miesto ritmas. Šitaip čia gyvename. Aš ir pats Kinijoje dirbau gerokai mažiau nei dabar Niujorke. Ir priežastis ne pinigai, o darbo jėgos reikalavimai ir spaudimas. Kai YIVO planuoja konferenciją, negalima tiesiog mesti nebaigto darbo ir tapti vėlavimo priežastimi. Baimė pavėluoti į laivą yra botagas, judinantis pramoninio gyvenimo „konvejerį“. Jis pasiekia visus, net dirbančius bendruomeninėse įstaigose. Tavo darbo dalies visada kas nors laukia. Tebūnie tai tau nedidelė pamoka apie Niujorką.

Kokia gi tu būtumei vilnietė, jei nebūtumei našerke – saldumynų mėgėja? Ne veltui mano tautiečiai manęs nepripažįsta.

Beje, mes ruošiame spaudai Vilniaus antologiją – rinkinį, kuriame bus paskelbti visų išgyvenusių ir giminių ieškančių vilniečių vardai. Atsiųsk visus vardus, kuriuos gali rasti ar prisiminti, net jei stovyklose jus išskyrė. Kaip tik šiandien čia buvo mokytojos Manės Grosman (merg. Karas) sesuo ir jos sesuo Chaja. Jos buvo stovyklose. Kur – nežinia. Girdėjai apie jas? Lialia Klačko ją mini savo straipsnyje „Forverts“ laikraštyje. Ir pagaliau, 22-oji, argi galime pamiršti…

Tavo Lazaris