Į YIVO atsiųstos autobiografijos vertimas

XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį YIVO rengė žydų moksleivių autobiografijų konkursus. Visos Lenkijos žydų jaunimas buvo kviečiamas siųsti institutui savo gyvenimo istorijas. Geriausios buvo apdovanojamos. Iš viso gauta daugiau nei 600 autobiografijų. Tačiau tik apie pusė jų išliko po naikinimo ir grobstymo per Antrąjį pasaulinį karą.

Ši ištrauka – iš G. W. (pseudonimas) autobiografijos. Ją parašė G. W. – dvidešimties metų siuvėjo mokinys iš Vlodzimežo Lenkijoje. Jis priklausė žydų socialistų partijai Bundui.

Aš gimiau D., mažame miestelyje netoli Sedlcų. Ten 1919 metais atsiradau pasaulyje, tėvų namuose siauroje Notaviznos gatvelėje. Mūsų namas buvo mūrinis. Prieš jį buvo didelis kiemas, priklausantis mano motinos šeimai. Jos tėvai mirė vos prieš man gimstant, kaip ir mano tėvo tėvai. Nepažinojau nė vieno iš senelių. Mano pirmieji gyvenime pažinti žmonės buvo motinos seserys ir broliai. Man artimiausias buvo vyresnis mamos brolis Chaimas. Jis valandų valandas sėdėdavo ir pasakodavo man įvairiausias istorijas. Man jos labai patiko, nors visos buvo apie tikėjimą. Jos labai paveikė mano vaikišką vaizduotę. Aš jam dėkojau, kaip galėdamas dažniau parnešdamas visokius daiktus ir darydamas kitas nedideles paslaugas.

Dešiniau mūsų namo, arčiau gatvės, stovėjo nedidelis bes medreš (maldos namai), vadintas „Chaje-Odem“. Kairėje buvo didelis mūrinis namas, o per vidurį – kepėjo Zalmeno-Šimeno namas.

Mama sako, kad tą dieną, kai pradėjau mokytis vaikščioti, pasirodė bolševikai. Buvo giedra diena, aš žengiau pirmuosius žingsnius, vydamasis gaidį kieme. Staiga mūsų miestą užbėrė sprogmenų ir kulkų kruša, ji baisiai daužėsi į visus stogus. Suėję į namus, užkalėme langus ir duris. Taip buvo sugadintas pirmas mano mamos džiaugsmas dėl mano pasiekimų. Niekada nepamiršiu to įvykio. Po to mirė senelė, o po aštuonių dienų ir senelis. Karo metai išsekino jį ir išsunkė paskutinius gyvybingumo lašelius. Motina, vos pagimdžiusi antrą mano brolį, dėl viso to susirgo ir kelias savaites išgulėjo lovoje. Po to atsikėlė ir nurodė, kad broliukas būtų paguldytas į lopšį. Aš su juo žaisdavau ir liūliuodavau, kad užmigtų. Taip sėdėdamas aš ir pats pavargdavau ir užmigdavau, atsilošęs į lopšį. Taip praleidau ankstyviausius vaikystės metus.