Į YIVO atsiųstos autobiografijos vertimas

Ištrauka iš knygos „Awakening Lives: Autobiographies of Jewish Youth in Poland Before the Holocaust“ (Atbundantys gyvenimai: Lenkijos žydų jaunimo autobiografijos prieš Holokaustą), 2002 metai.

XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį YIVO rengė žydų moksleivių autobiografijų konkursus. Visos Lenkijos žydų jaunimas buvo kviečiamas siųsti institutui savo gyvenimo istorijas. Geriausios buvo apdovanojamos. Iš viso surinkta daugiau nei 600 autobiografijų. Tačiau tik apie pusė jų išliko po naikinimo ir grobstymo per Antrąjį pasaulinį karą.

Ši ištrauka – iš merginos vardu Estera biografijos. Tuo metu Estera buvo devyniolikmetė mokytoja, dirbo mažame miestelyje religinėje mokykloje mergaitėms „Beis Jankev“.

Aš gimiau 1920 metais griežtai chasidiškoje šeimoje. Mano tėvas buvo Guro chasidas. Kiek save atsimenu, gyvenau su chasidiškomis tradicijomis. Prisimenu, kad penkerių jaučiausi laiminga būdama žydė. Gailėjau žmonių, kuriems ne taip pasisekė, ir jie negimė žydais. Pagal mano vaikišką logiką, jie buvo nelaimingi, nes gyveno neteisingai.

Kai man sukako penkeri, tėvas pasamdė melamedą. Mažai beprisimenu iš to, ko jis mane mokė, mat tuo metu mano akiratis prasiplėtė, atsivėrė naujų horizontų. Jie privertė pamiršti viską. Į L. atkeliavo moteris vardu Sara Šenirer. Jos atvykimas sujaukė mūsų namų gyvenimą. Apie šią neįtikėtiną moterį aš girdėjau nuostabiausių istorijų. Kalbėta, jog ji atidarysianti mokyklą žydų mergaitėms.

Žodis „mokykla“ man skambėjo stebuklingai. Man galvoje knibždėjo klausimai. Kaip ji atrodys? Įsivaizdavau begalę suolų. Mokytoją kažkodėl įsivaizdavau aukštą ir stambią moterį, laikančią liniuotę. Baisiai nekantraudama laukiau mūsų mieste atsidarysiančios mokyklos – maža to, žydų mokyklos. Tikėjausi rojaus. Įsivaizduokite! Galimybė mokytis. Žinios! Vis klausinėjau, ar mus mokys rašyti ir skaičiuoti. Tėvas atsakė: „Pirmiausia išmoksi melstis, rašyti jidiš kalba ir versti maldas“. O kai pasakė, kad mokysimės ir Biblijos, man atėmė žadą. Paklausiau, ar galėsime mokytis ir Raši komentarų. Jis atrėžė: „Mergaitės nesimoko Raši ir Talmudo“. Tai reiškė „ne“, bet dar liko Biblija. Tarsi apkvaitusi išbėgau į priestatą kieme, kur žaidė vaikai. Visiems, kas klausėsi, pranešiau, kad L. netrukus bus mergaičių mokykla, kur mes išmoksime jidiš rašybos, maldų, ir – triumfuodama užbaigiau – studijuosime Bibliją.