Į YIVO atsiųstos autobiografijos vertimas
XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį YIVO rengė žydų moksleivių autobiografijų konkursus. Visos Lenkijos žydų jaunimas buvo kviečiamas siųsti institutui savo gyvenimo istorijas. Geriausios buvo apdovanojamos. Iš viso surinkta daugiau nei 600 autobiografijų. Tačiau tik apie pusė jų išliko po naikinimo ir grobstymo per Antrąjį pasaulinį karą.
Ši ištrauka – iš „Šturmuotojo“ (pseudonimas) autobiografijos. Ją rašydamas, „Šturmuotojas“ buvo dvidešimt dvejų bedarbis, buvęs stiklo gamyklos darbininkas. Priklausė sionistų jaunimo judėjimui „Gordonija“, ir jo bandymas nelegaliai emigruoti į Palestiną žlugo.
Mano tėvas buvo vardu Alteris Chosidas. Jis buvo dievobaimingas ir mokytas jaunuolis. Iš jo paveldėjau didelę spintą vertingų šventų raštų. Jis buvo malonus žmogus, niekada niekam nepamokslavo, su visais sutarė. Taip, prisimenu savo tėvą. Prisimenu jo rafinuotą veidą, trumpą juodą barzdą ir gilų balsą. Apie visas tėvo dorybes man pasakojo kiti, mat aš jo beveik nepažinojau.
Jis buvo kilęs iš labai turtingos šeimos, jai priklauso visos miestelio akmens skaldyklos ir smėlio kasyklos. Girdėjau, jie valgydavo sidabriniais šaukštais, ir kad jų namai buvo visiškai atviri vargšams. Mano senelė gyveno A., prekiavo oda ir gyveno iš paveldėtų lėšų. Ji buvo aukšta, stambi moteris, geraširdė ir dosni. Nemažai išgyveno, pergyveno tris vyrus. Jos vardas buvo Frimeta, ir ji pagimdė mano tėvą.
Mano mielos mamos vardas Rochlė Mirjama. Jos tėvas – iš itin mokytos, bet skurstančios šeimos. Iš motinos pusės ji kilusi iš A. rabino (sritis), jis irgi labai skurdo, kiek prisimenu. Nežinau, kaip buvo sutarta mano motinos ir tėvo santuoka. Ji man kartą sakė, kad jaunikį išrinkęs mano senelis, rabinas. Mamos tėvas buvo didis melamedas, mokęs vyresnius berniukus. Jis taip pat visada vargo. Iš tokios tad šeimos aš esu kilęs. Dabar mūsų namuose trys: mama, aš ir mano sesė Hindė, ketveriais metais už mane jaunesnė. Nuo pačių pirmųjų metų, kiek save prisimenu, visuomet gyvenome varganai. Dabar to nesigėdiju – nėra čia ko gėdytis. Mano tėvas buvo antklodžių siuvėjas, dieną naktį triūsė, kad užsidirbtų bent menkam pragyvenimui.
Prisimenu, sykį sėdėjau ant stalo (tai buvo labai, labai seniai) ir verkiau iš bado. Tėvas giliai susimąstęs žingsniavo po kambarį. Mama stovėjo, laikė mane, žiūrėdama jam į akis ir man į burną. Staiga tėvas išbėgo ir netrukus grįžo su duonos kepalu, jį padavė motinai. Tai buvo blogi laikai. Turėjau mažą sesutę, ji gulėjo lovoje, nes negalavo. Jai dygo dantukai, ir buvo negerai. Visas tėvo uždarbis išėjo gydytojams. Kartais mes ištisą dieną būdavome nieko nevalgę, nes tėvas nenorėjo eiti pas savo motiną, mano senelę, prašyti maisto. Tai jam atrodė negarbinga. Mano tėvas buvo išdidus žmogus.
Šis artefaktas suskaitmenintas vykdant Edwardo Blanko Vilniaus virtualiųjų kolekcijų projektą.
